Mūsų brangioji Gražina. Aktorės Gražinos Balandytės gyvenimo istorija

Aktorei Gražinai Balandytei buvo septyniasdešimt šešeri, kai ji sulaukė pasiūlymo grįžti į teatrą – ir ne šiaip, o įkūnyti pagrindinę heroję spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“. Netgi sklido kalbos, jog norėta jį pervadinti į „Mūsų brangioji Gražina“. „To jau būtų per daug, nes smagi komedija yra apie Pamelą, nors ji gal kiek ir panaši į mane“, – viename interviu pripažino ji. Tačiau ar gali būti geresnis pavadinimas knygai, kurioje pasakojama apie karštai gerbėjų mylėtą aktorę?

***

„Pradėjusi rašyti Gražinos Balandytės gyvenimo istoriją, kelis mėnesius praleidau jos namuose vartydama archyvus. Atrodė, kad basomis žengiu į kito žmogaus gyvenimą – einu nekviesta, braunuosi į paslaptis. Esu ten, kur ji manęs nelaukė. Tarsi įėjusi pro atsargines duris. Skaitydama laiškus, tarp jų – ir meilės, ir juokiausi, ir graudinausi. Tai buvo intymiausios mano pažinties su Gražina akimirkos.

Ši knyga – ne tik biografija, bet ir bandymas suprasti moterį, kuri mokėjo būti stipri net beviltiškume. Tarsi pokalbis su Gražina – vidinis dialogas, gimęs iš jos laiškų, vaidmenų, prisiminimų. Apie teatrą, kiną ir gyvenimą, kuris, kaip ir scena, kartais reikalauja repeticijos. Su moterimi, kurios šypsenoje tilpo visos ašaros, visos pergalės ir visi vaidmenys. Į sceną Gražina lipo tol, kol leido kūnas, kol liepsnojo vidinė šviesa. Kartais – per skausmą, pasiremdama į kolegos ranką. Bet visada iš meilės scenai, iš begalinės pagarbos žiūrovui.

Kuo ilgiau gilinausi į Gražinos gyvenimą, tuo aiškiau jaučiau, koks jis sudėtingas, gilus, daugiasluoksnis. Frazė „legendinė Lietuvos aktorė“ nieko nereiškia. Ji lyg blizgantis popierėlis. Per paprasta. Joje nėra švelnumo, ironijos, jėgos. Nėra gyvenimo. Aš tiek daug jos norėčiau paklausti...

Nežinau, ar danguje yra biblioteka. Jei yra – tikiuosi, kad šią knygą perskaitys ir pati Gražina. Taip pat kukliai viliuosi, kad daug pylos iš jos negausiu. O jei gausiu – tebūnie.“

Knygos autorė Jurgita Lieponė